drebužis

drebùžis sm. (2) K žr. drabužis 1: Nealkani, nenuogi, kokį turi drebùžį – ir gerai Onš. I drebùžio reik Klvr. Išvėdinu drebužius R247. Apsivelku rūbu, drebužiu MŽ33. Davė jiems tuojau tuos drebužius atnešt BsPI14.

◊ ant drebùžių turė́ti drapanėmis, skarinėmis sirgti: Merga jau ant drebužių tur N.

menkì drebùžiai Vlkv sakoma apie seną žmogų.